Kalvio amatas turinti gilias tradicijas Lietuvoje

Kalvio amatas bei kalvių įrangos kaita XX amžiuje

Kalvio amatas – vienas senoviškiausių ir gilias tradicijas turintis amatas Lietuvoje, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą.

Pamatinis šios temos objektas – tolimesnis (XX a. 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečių) Lietuvos kalvystės progresas. Šiuo konkrečiu atveju visas dėmesys skiriamas vis modernesnių kalvės įrengimų (įrangos) panaudojimui Lietuvos kaimų ir miestų kalvystėje. Dažnai tuos kalvės įrenginius bei įnagius (ypač įvairios paskirties reples, skylamušius ir kt.) gamindavosi patys kalviai. Kartais juos padarydavo taip tobulai, kad jie nesiskirdavo nuo fabrikinių įnagių.

Tyrinėjimo metodas – istorinis, lyginamasis. Sugretindami kalvystei skiriamų įnagių gamybos bei jų panaudojimo XIX a. faktus su panašiais XX a. pradžios faktais, darome tokias išvadas: dėl kalvių įrangos brangumo jos kaita vyko lėtai; tik po Pirmojo pasaulinio karo, atėjus naujai, labiau apsišvietusiai kalvių kartai, tobulėjo ir įvairėjo kalvių įranga, apskritai modernėjo kalvystės amatas, spartėjo technikos pažanga. Paprastos kaimų ar miestų kalvės kartais tapdavo pramoninės gamybos dirbtuvėmis, nors dažniausiai jose dirbdavo vienas (rečiau keletas) gabus kalvis.

Ne kartą buvo rašyta, kad daug Lietuvos amatininkų (tarp jų ir kalvių), gyvenančių iš savo amato, būdavo kilę iš tokių pat amatininkų arba iš mažažemių ir bežemių valstiečių.Todėl jų galimybės tik išmokus kalvystės pasistatyti nuosavą kalvę ir ją įrengti dažnai buvo gana ribotos. Kalvių pastatymas, ypač jų įrengimas kainavo brangiai. Kaip nurodoma

kalve

1 pav. Br. Galatilčio kalvės interjero fragmentas: odinės dumplės, sujungtos su žaizdru, kurį dengia gaubtūras (dūmų rinktuvas). Galatilčių k., Švenčionių r. Piešė O. Starkutė 1965 m. Spaudai parengė R. Butvilicnė.

archyvinėje dvarų medžiagoje, X X a. pradžioje tokia įranga kartais kainuodavo apie 200 (o kalvei skirtų trobesių pastatymas apie 1000) sidabro rublių; tarpukariu vien už kalvio įrankius reikėdavo sumokėti iki 400-500, o visas kalvės įrengimas kainuodavo 1000 ir daugiau litų.2 J. Šiurkus, ne kartą rašęs apie kalvystę, yra nurodęs, kad visas kalvio įrankių komplektas kartais kainuodavo net kelis tūkstančius litų.3 Tikriausiai jis turėjo omenyje ne primityvius, bet modernius fabrikų gamybos įrenginius.4 Juk ir kaimo kalviui tekdavo atlikti sudėtingus šaltkalvio darbus, o tam reikėjo bent kiek geresnės įrangos. Nepaisant to, kai kurie jauni kalviai (kol prasigyvendavo) būdavo priversti kurį laiką (kartais keletą metų) dirbti pas kitus kalvius arba dvarų ir ūkininkų kalvėse. Kartais jie pirkdavo senas dumples, senus priekalus ar kitokius senus įrankius.

Tie kalviai, kurie iš tėvų ar giminaičių paveldėdavo kalves, ypač XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, dirbo tik su būtiniausia įranga. Ją sudarydavo maždaug 10-12 dažnai pačių kalvių pasigamintų įrenginių ir įrankių: žaizdras, dumplės, plaktukai, replės ir kt.5 (1, 2 pav.) J. Šiurkus 1937 m. teigė, kad miestų ir miestelių kalviai savo įmonėles (dirbtuves) laikydavę „nuosavuose arba nuomotuose būstuose“, o tokių patalpų nuoma kartais per mėnesį kainuodavo 40-100 litų.6 Daug geriau gyveno savarankiški kaimų ir bažnytkaimių kalviai. Jie ne tik pajėgdavo daugiau nekilnojamojo turto įsigyti, bet ir sugebėdavo išmokslinti savo vaikus. Taigi kalvių įranga labiausiai priklausė nuo socialinės turtinės kalvių tėvų ar jų pačių padėties. Tačiau tiek miesto, tiek kaimo kalvių (dirbtuvių) inventorius nemažai priklausė ir nuo kalvių savarankiškumo, iniciatyvos ir gabumų. Po Pirmojo pasaulinio karo atėjus naujai, labiau išprususiai kalvių kartai, kaip liudija publikacijos ir aprašomoji medžiaga, gausėjo bei modernėjo jų dirbtuvių įranga. Pateiksime keletą pavyzdžių. Vienasjų – Kauno priemiesčio Šančių kalvio sugebėjimas iš menko ir paprasto gyvenamojo būsto – kalvės (kokių Lietuvos kaimuose buvo gana daug) įsirengti savarankiškų dirbtuvę, kurioje dirbo keli darbininkai ir buvo gana daug įrankių. Todėl jis sugebėdavo įvykdyti skubius bei sudėtingus darbus.8 Kraštotyrininkas J. Žagrakalys užrašė tokį nekonkretų, bet, mūsų galva, svarbų faktą, kad Biržų krašto kalvio R. Valašino dar XIX a. pabaigoje statytoje kalvėje buvo visi reikalingi įrankiai žemės ūkio inventoriui remontuoti.

Kitas autorius 1937 m. „Amatininke“ rašė: „Geresnieji kaimo kalviai, be vežimų apkaustymo ir arklių kaustymo, paprastai sugebėdavo ir ūkio mašinas pataisyti.“1 0 Tokiems dažnai ne tik kalviškiems, bet ir, kaip minėta, šaltkalviškiems bei mechaniškiems darbams atlikti reikėjo pakankamai geros ir įvairios kalvių įrangos. Tokios daugiau ar mažiau sudėtingos įrangos dažnai turėjo jau nevienas gabus 3-4-ojo dešimtmečio kaimo kalvis. Be to, dėl minėtų priežasčių ne tik miestų ar dvarų, bet ir kaimų kalviai sugebėjo nusikalti gana daug įvairių kirstukų, pramuštukų, įvairių replių, kartais ir labai tikslių sriegpjovių (šnicdczų) ar kitokių sudėtingų įrankių. Todėl, matyt, visai pagrįstai dar prieškario spau doje buvo siūloma, bendradarbiaujant su fabrikais, patiems

kalvio-irankiai

2 pav. 1 – kalvio Vinco Jakavonio sumontuota bormašinė. Kasčiūnų k., Varėnos r. Piešė R. Tarabilda 1967 m.; 2 – kalvio Juozo Brukštaus replės: 1 ir 2 pirktos, 3 paties kalvio nukaltos (atitinka fabrike darytų replių standartą). Antalksnės k., Ignalinos r. Piešė G. Gučaitė 1964 m.; 3 – kalvio N. Molotoko pagaminta sriegpjovė. Rimšės k., Ignalinos r. Piešė D. Mažeikytė 1966 m.; 4 – kalvio Juozo Brukštaus stumdąs (drožtuvas), kuriuo išvaloma ir prie pasagos pritaikoma arklio kanopa (atitinka fabrike gaminto stumdo standartą). Antalksnės k., Ignalinos r. Piešė G. Gučaitė 1964 m.

gamintis amato įrankius. Buvo manoma, kad tokia gamyba ypač „turėtų reikšmės uždarbio netekusiems mūsų kalviams, šaltkalviams, iš dalies staliams ir kt.“.

Tokią kaimo kalvę su labai įvairia įranga aprašė minėtasis J. Žagrakalys 1977 m. Tai kalvių Smilgių (tėvo ir sūnaus) sukomplektuota Žalvėderių kaimo (Šakių r.) kalvė dirbtuvė. Mirus tėvui, sūnus Motiejus įsigijo daugiau įrankių ir pradėjo dirbti sudėtingesnius kalvystės ir šaltkalvystės darbus, remontuoti kai kurias žemės ūkio mašinas. Be dviejų priekalų, dviejų bormašinių ir kitų įvairių net 20-ies pavadinimų įrankių, jau turėjo autogeną, t.y. suvirinimo dujomis aparatą. Be viso to, jaunas ir išmoningas kaimo kalvis prie šios kalvės buvo įrengęs vėjo turbiną, kuri „žibindavo 36 vatų lempeles, įkraudavo radijo akumuliatorius, sukdavo metalo tekinimo stakles, „dumplių“ (ventiliatoriaus) sparnelius, bormašines} 2 Kalvis M. Smilgius, žinoma, be kitų darbų, daugiausia gamino didelę paklausą turinčias rankines šulinių pompas.

Panašią iš tolo matomą vėjo turbiną buvo įsirengęs Gegužių kaimo (Sakių r.) račius ir kalvis Jonas Vaičiūnas. Ši turbina suko benzagą (juostinį medžio pjūklą) ir kitą kalvės įrangą, kalvėje įrengtą malūną.“ Kaip matome, šioje Suvalkijos regiono kalvėje buvo ištisas sudėtingos įrangos kompleksas.

Kiek kitokią vėjo turbiną tiesiai ant gyvenamojo namo stogo buvo „patupdęs“ Sarapiniškių kaimo (Eržvilko valsčius) kalvis, šaltkalvis ir muzikantas, gražios sodybos savininkas Antanas Gaižauskas. Tai buvo nepaprastai darbštus ir gabus meistras, sugebėjęs taisyti bet kokias mašinas. Kiek pamenu, jis gebėdavo įvykdyti įvairius Tauragės miestiečių užsakymus (nors iki Tauragės buvo 25 km). Dar jaunystėje mėgo groti įvairiais muzikos instrumentais ir buvo pasigaminęs net 7 džiazbendus.1 5 A. Gaižauskas, be daugelio įvairiausių įrankių, vienas pirmųjų šio krašto (valsčiaus) kalvių turėjo autogeną.

Todėl manome, kad tokias sudėtingos ir neretai pačių kalvių patobulintos įrangos kalves pagrįstai galima vadinti ne tik amatininkiškomis, bet ir pramoninio pobūdžio dirbtuvėmis, nors dažnai tokiose kalvėse dirbo tik 1-2 gabūs ir darbštūs kalviai.

Lietuvos kalvio amatas, bei kalvių įranga dar labiau pasikeitė, kai XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį į kolūkių ir tarybinių ūkių kalves (tiksliau – mechanines dirbtuves) buvo įvesta elektra ir jose atsirado fabrikų gamybos elektra varomi metalo virinimo aparatai, pneumatiniai kūjai ir kitokia moderni technika, tačiau pačių kalvių išradingumui ir kūrybingumui beveik nebeliko vietos. Jie jau buvo ne savarankiški kalviai, o tik mechanizatorių pagalbininkai, o kalvės ir jų įranga – tik mechaninių dirbtuvių priedėlis.

Dabar kalviai suvokiami ne tik kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir plienu, bet tai meistras, konstruktorius, architektas ir net dizaineris.